Augalų fiziologija (3)

Cheminė augalų sudėtis. Sėklų cheminės sudėties kokybinis tyrimas. Ląstelės fiziologija. Citoplazmos klampumo tyrimas. Vandens ir medžiagų patekimas į ląstelę. Brinkimo stebėjimas mikroskopu. Nevienodas įvairių sėklų brinkimo laipsnis. Dažų adsorbcija filtruojamuoju popieriumi. Diutrošės osmometras iš gyvulio šlapimo pūslės. Traubės ląstelė osmosui tirti. Chloroformo įtaka ląstelių laidumui. Audinių laidumo tyrimas antocianų egzosmoso metodu. Augalų mineralinė mityba. Jonų antagonizmo tyrimai daiginant sėklas. Mikrocheminė augalų pelenų analizė. Fotosintezė. Lapų pigmentų ekstrahavimas, jų optinių savybių tyrimas, išskirstymas bei kai kurių cheminių savybių nustatymas. Optinių savybių nustatymas. Šarmų įtaka chlorofilui. Rūgščių įtaka chlorofilui. Aktyvių metalų reikšmė chlorofilo spalvai. Lapų pigmentų išskirstymas Krauso metodu. Lapų pigmentų išskirstymas chromotografiniu metodu. Chlorofilo fotosensibilizuojančio veikimo tyrimas, nustatant vandenilio pernešimo reakciją. Chlorofilo proteido radimas. Augalų kvėpavimas. Dygstančios sėklos absorbuoja deguonį ir išskiria anglies dioksidą. Kvėpimo koeficiento nustatymas. Kvėpavimo fermentų tyrimai. Augalų augimas ir vystymasis. Augalų fitoncidinių savybių tyrimas. Giberelino poveikis žirnių augimui. Intensyviausios augimo vietos nustatymas šaknyje. Fitohormono heteroauksino poveikis kviečių šaknų ir daigų augimui bei vystymuisi.

1. Sėklų cheminės sudėties kokybinis tyrimas

Tikslas – nustatyti pasirinktų augalų sumaltų sėklų kokybinę sudėtį.
Sėkla – labai sudėtinga ir daug kuo dar nepažinta biologinė sistema. Ji svarbi augalo giminei pratęsti, žmogaus bei gyvulių mitybai. Jos būtinos naujam augalinio organizmo gemalui augti heterotrofinėje jo mitybos fazėje. Sėklose yra 6,7-14 vandens. Sausųjų medžiagų didžiausią dalį – 96-98, sudaro organiniai junginiai, apie 2-3,5 randama mineralinių peleninių elementų. Pagal ūkinę vertę kultūrinių augalų sėklos skirstomos į krakmolingas (kviečio, miežio), aliejingas (lino, saulėgrąžos) ir baltymingas (pupelių, žirnių). Kai kuriose sėklose (aguonų, garstyčių, melisų, durnaropių, činčibero) yra ir vaistinių medžiagų.
Įlašinus į stiklinę drumsto vandens jodo tirpalo,vanduo nusidažo mėlynai, nes iš miltų išsiplovė krakmolas. Jeigu iš stiklinės drumsto vandens įpilsime į mėgintuvėlį ir pakaitinsime iki virimo, susidarys kleisteris, nes temperatūros poveikyje baltymai koaguliuoja. Taip įrodoma, kad sėklose yra baltymų ir krakmolo. Kvietiniuose miltuose yra šiek tiek riebalų. Norint juos aptikti, reikia įberti į mėgintuvėlį miltų, įpilti eterio ir sandariai užkimšti jį kamščiu. Po to eteris nupilamas į lėkštelę, išklotą baltu popieriumi. Išgaravus eteriui, popieriuje liks riebalų dėmės. Tai rodo, kad kvietiniuose miltuose ir kviečių grūduose yra riebalų.
Baltymai, krakmolas ir riebalai – tai organinės medžiagos, kurių yra visų augalų sėklose.

Ląstelės fiziologija

2. Citoplazmos klampumo tyrimas

Tikslas – nustatyti, kokį poveikį citoplazmos klampumui turi tam tikrų mineralinių druskų koncentracija bei patys jonai.
Klampumas – viena svarbiausių citoplazmos savybių. Jis labai skirtingas įvairių veislių augaluose ir priklauso nuo jų vystymosi fazių. Vienų augalų citoplazmos klampumas kiek didesnis už vandens, kitų – netgi prilygsta glicerinui. Citoplazmos klampumas glaudžiai susijęs su medžiagų apykaita: kuo didesnis klampumas, tuo lėtesnė medžiagų apykaita. Didesnis citoplazmos klampumas daro augalus atsparesnius aukštoms temperatūroms. Mastas protoplazmos klampumui palyginti yra plazmolizės forma, įmerkus tiriamąjį objektą į hipertoninį kurios nors druskos tirpalą. Skiriamos trys plazmolizės formos: iškilioji, kampuotoji, įgaubtoji. Iškilioji plazmolizės forma būdinga mažo klampumo protoplazmai, vidutinio klampumo – kampuotoji ir didelio klampumo – įgaubtoji. Klampumas yra kintama savybė, priklausanti nuo protoplazmos išbrinkimo laipsnio, o brinkimui turi įtakos mineralinių druskų sudėtis aplinkos tirpale. Dėl kalio druskos, patekusios į ląsteles, labiau brinksta protoplazma ir mažėja jos klampumas, o kalcio, ypač aliuminio, druskos dehidruoja protoplazmą, mažiau brinksta ir tuo pačiu darosi klampesnė. Tai galima įrodyti, naudojant tam pačiam objektui plazmolizuoti skirtingų druskų tirpalus. Ne tik hipertoniniai įvairių druskų tirpalai turi įtakos protoplazmos klampumui, bet ir silpnos koncentracijos hipotoniniai. ...