Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Biologija>Botanika>Augalų kryžminimasis
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Augalų kryžminimasis

  
 
 
12345678910111213141516171819
Aprašymas

Informacija apie kryžminimąsi (breeding). Idealios rūšys. Rūšys, formuojančios hibridus. Hibridizacijos mastas. Hibridų atpažinimas. Genetinis vidurkis tarp spėjamų tėvų. Sumažėjęs vaisingumas. F2 kartos atskyrimas. Paplitimo įrodymas. Dirbtinė resintezė. Izoliuojantys mechanizmai. Hibridizacijos padariniai. Hibridų stabilizacija. Hibridizacija kaip rūšies ar genties kriterijus. Semikriptinės rūšys. Autbryderiai, turintys vidinius barjerus. Inbryderiai. Apomiktiniai taksonai.

Ištrauka

Augalų dauginimasis kryžminimasis gali būti pavadintas būsenos tipu, kai tarpusavyje kryžminasi to paties ar dviejų taksonų augalai. INBRYDERIAI – augalai, kurie dažniausiai brandina sėklas, save apvaisindami (savidulkiai). AUTBRYDERIAI – tie augalai, kurie subrandina sėklas,įvykus kryžminiam apvaisinimui (kryžmadulkiai).
Kryžminimosi dauginimosi sistema yra svarbi dėl trijų priežasčių: pirma, tarpusavio kryžminimosi mastas sąlygoja kintamumo tipą, o tuo pačiu taksonų apimtį. Antra, suvokiant dauginimosi sistemą, lengviau suprasti taksono sudėtingumą. Trečia, dažnai būtina tirti dauginimosi sistemą, atskleidžiant evoliucijos kelius.
Dauginimosi sistema sąlygoja kintamumo tipą. Pirmiausia, bet kurios konkrečios rūšies inbrydingoautbrydingo proporcija tradiciškai taikoma apibrėžti kintamumui populiacijoje arba tarp populiacijų. Kiekviena kryžmadulkių rūšių populiacija kinta, bet išlieka panaši artimoms populiacijoms, apsikeičiant genams. Savidulkių rūšys egzistuoja lyg santykinai vienodos populiacijos. Vis tiktai viena nuo kitos ženkliai skiriasi net trumpu atstumu, nors genų apsikeitimas nedidelis arba jo nėra.
Šią sampratą neseniai pasiūlė genetikai, atradę žymų griežtai savidulkių taksonų heterozigotiškumo kintamumą. Nežinoma, kaip galima nagrinėti heterozigotiškumą: kaip kintamumo liekanas nuo tada, kai rūšys daugiau buvo kryžmadulkės (autbryderės); arba kaip mutacijos rezultatus; arba kaip atsitiktinį kryžmadulkiškumą. Vis tik tai nekeičia pagrindinės išvados, kad didesnis heterozigotiškumas sąlygoja didesnį vidinį ir mažesnį tarppopuliacinį kintamumą. Augalai, kurie neturi kryžminio apdulkinimo (obligatiniai apomiktai), paprastai turi labai mažą arba dažnai neturi savo populiacijų genetinio kintamumo.
Mastas, kuriuo taksonas susikryžmina su kitu taksonu, dažnai laikomas fenotipo diskretiškumo matu. Taip pasireiškia kryžminimosi taksonominė vertė. Kitaip tariant, jei atsiranda hibridai, jie apsunkina dviejų taksonų atskyrimą. Dabar žinoma, kad tai ne visada teisinga. Siūloma, kad geno apsikeitimo greitis neturėtų taksonominės reikšmės. Tai grindžiama stebėjimu, kad autopoliploidai genetiškai izoliuojami nuo savo diploidinių tėvų, bet fenetiškai išlieka į juos labai panašūs. Taip pat dalinai faktu, kad geografiškai visiškai izoliuotos, paprastai vaisingos taksono dalys nepripažįstamos, kaip aiškios rūšys. Taksonominės rūšys apibrėžiamos fenetiniu pertraukiamumu, ne tarpusavio vaisingumu. Vis tiktai fenetinis pertraukiamumo laipsnis dalinai apibrėžiamas sugebėjimu ar ne susikryžminti ir laiko tarpu, kai egzistavo barjerai. …Manoma, kad genų dreifas t.y. interbrydingas absoliučiai visada ekstremaliai lokalizuotas ir efektyvus populiacijos dydis, todėl yra mažas. Genų dreifas negali būti individų, kuriuos mes apibrėžiame kaip rūšis, panašumo priežastimi.
GENŲ DREIFAS – atsitiktinis genetinis pakitimas. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2009-01-31
DalykasBotanikos konspektas
KategorijaBiologija >  Botanika
TipasKonspektai
Apimtis19 puslapių 
Literatūros šaltiniai0
Dydis31.65 KB
Autoriusevelina
Viso autoriaus darbų10 darbų
Metai2009 m
Klasė/kursas0
Failo pavadinimasMicrosoft Word Breeding1 [speros.lt].doc
 

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą