Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Biologija>Botanika>Augalų mityba per lapus ir šaknis
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Augalų mityba per lapus ir šaknis

  
 
 
123456789101112131415161718
Aprašymas

Įvadas. Kaip vanduo patenka į augalą? Šviesos kokybės vaidmuo augalų mitybai ir jų derliui. Augalų dirvinė mityba. Paėmimų būdai. Mineralinių elementų paėmimas. Maisto medžiagų įsisavinimas per šaknis. Makro ir mikroelementų įtaka ir reikšmė žemės ūkio augalų gyvybinei veiklai.

Ištrauka

Augalų fiziologija – mokslas apie reiškinius augaluose. Vienas iš jų sugebėjimas imti iš aplinkos vandenį ir mineralines medžiagas, jų pernešimą ir kaupimą. Augalų fiziologija pradėjo plėtotis kaip botanikos šaka, tirianti augalų mitybą. Jos pradininku laikomas olandų gydytojas ir chemikas J. B. van Helmontas, kuris pirmasis 1625m. pabandė nustatyti, iš ko augalai sukuria savo medžiagas. Bandymo rezultatai paneigė iki tol vyravusį įsitikinimą, kad augalai minta dirvožemiu, bet suklaidino ir autorių, nes jis svarbiausiu augalų mitybos substratu pripažino vandenį. Tokia nuomonė gyvavo iki XIX a. pradžios.
Mokslą apie augalų šakninę mitybą svarbiais atradimais praturtino Ž. Busengo ir G. Helrygelis, kurie nustatė, kad ankštiniai augalai gali būti paimti molekulinį atmosferos azotą, bei M. voroninas, įrodęs, jog ši ankštinių savybė susijusi su šaknų gumbeliuose gyvenančiom bakterijom.
Dabar augalų fiziologija tapo teoriniu žemdirbystės pagrindu, nes, remdamiesi nustatytais dėsningumais, ieško priemonių, kiap valdyti augalų augimą ir vystymąsi, didinti jų produktyvumą ir gerinti derliaus kokybę.

Vanduo į augalą, kaip ir į ląsteles, patenka difuzijos, kosmoso, brinkimo ir elektroosmoso būdais. Brinksta citoplazmos, sienelės koloidai, stambiamolekuliniai junginiai. Brinkdamos augalo dalys labai didele jėga įtraukia vandens molekules, jas stipriai orientuoja. Taip vandeniu apsirūpina net ir į sausą dirvą išbertos sėklos.
Nors vanduo į augalą gali patekti visu paviršiumi, tačiau daugiausia jo patenka per šaknų tįsimo zoną, kur gausu šakniaplaukių, didelis šaknų paviršius. Šį šaknies dalis dalis taip pat gerai pritaikyta ir tolimesniam vandens judėjimui.
Vanduo iš tos vietos, kur pateko, juda į gretimas ląsteles, o vandens indais – ir į visą augalo kūną. Vandenį stumia (spaudžia) vadinamieji apatinis ir viršutinis vandens judėjimo varikliai. Kad tokie varikliai tikrai egzistuoja, nesunku įsitikinti. Kaip antai, nupjovus viršutinę augalo dalį, iš kelmelio sunkiasi skystis, t.y. funkcionuoja apatinis variklis, susiformavęs pačiose šaknyse. Šios (šaknų slėgio) jėgos veikiamas vanduo gali būti išspaudžiamas ir per nepažeistą augalą. Tai dažniausiai būna prieš lietų, kai ore daug drėgmės. Toks reiškinys vadinamas gutacija.
Apatinis vandens variklis intensyviau negu viršutinis veikia, kai augalai būna be lapų arba kai drėgni orai. Bet dažniausiai augalą vandeniu aprūpina viršutinis variklis. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-11-24
DalykasBotanikos referatas
KategorijaBiologija >  Botanika
TipasReferatai
Apimtis17 puslapių 
Literatūros šaltiniai5
Dydis122.88 KB
AutoriusJulija
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2006 m
Klasė/kursas1
Mokytojas/DėstytojasA. Škiudas
Švietimo institucijaKauno kolegija
FakultetasKraštotvarkos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Augalu mityba per lapus ir saknis [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 17 puslapių 
  • Kauno kolegija / 1 Klasė/kursas
  • A. Škiudas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą