Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Biologija>Botanika>Nuodingieji grybai ir augalai
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Nuodingieji grybai ir augalai

  
 
 
123456789
Aprašymas

Įvadas. Nuodingieji grybai. Nuodingieji augalai. Išvados.

Ištrauka

Žmonės visada domėjosi grybais. Jų paslaptingas gyvenimo būdas, įvairios jų formos ir spalvos, kvapas, skonis ir kitos savybės kėlė mūsų susižavėjimą jau nuo neatmenamų laikų.
Nuo seno grybų ir vaisiakūnių atsiradimas buvo aiškinamas burtininkų ir velnių išdaigomis. Vaisiakūniai, kurie dažniausiai augo žemės paviršiuje ir retais atvejais po žeme, buvo siejami su šunimis, gyvatėmis, drakonais, elfais, nimfomis, nykštukais, su griaustiniu, žaibu, mėnuliu, su troliais, burtininkais, raganomis, nuodytojais, druidais, šamanais, su velniais, satyrais ir mirtimi. Tokias asociacijas rodo daugelis grybų pavadinimų, pavyzdžiui, žinomi tokie šungrybiai: musmirė, šėtonbaravykis, perkūnbaravykis arba dėmėtasis baravykas, ragangrybis, šuniškoji poniabudė, vilkatabokė, lauminis mažūnis, laumriešutis. Panašių grybų pavadinimų galima rasti įvairių pasaulio tautų paskojimuose apie "tamsos vaikus", jie sutinkami ir prietaruose, paskose, sagose bei legendose. Kiti pavadinimai susiję su mitiniais ir Biblijos veikėjais, imperatoriais, karaliais ir didikais, pvz.: karališkoji musmirė, raudongalvės šalmabudės mokslinis Mycena adonis ir angliškasis Adonis Mycena pavadinimai kilo iš graikų mitologijoje mirštančio ir atgimstančio gamtos dievo Adonio vardo. Žalsvasis baltikas ( žaliuokė ) buvo laikomas didikų grybu, o tamprusis kazlėkas priskirtas prie prastesnių grybų, tinkamų piemenims.
Haliucinogeninių arba gydomųjų savybių turinčių grybų rūšys užėmė svarbią vietą religiniuose ritualuose ( šamanizmas ), jos buvo susijusios su senųjų vietinių gyventojų tikėjimais ir pasaulinėmis religijomis. Paprastoji musmirė žinoma tiek iš germanų mitologijos, kur bylojama, kad vaisiakūniai pasirodo tuomet, kai iš Vonado ( senovės germanų vyriausiojo dievo ) nepaprastojo žirgo burnos ant žemės nukrisdavo putos, tiek iš graikų mitologijos ( kaip ambrozija ar dievų maistas ).
Taip pat tikima, kad paprastoji musmirė atlieka tam tikrą vaidmenį induizmo ( Rigveda ) ir ankstyvosios krikščionybės raidoje. Daosistų medicinoje buvo reikšmingi Kinijos imperatoriaus kanonizuoti tonizuojantys gėrimai iš augalų ir grybų, tarp jų iš tikrinio blizgučio. Senovės Amerikos indėnai, norėdami susitikti su dievais, kaip svaigalus ir haliucinogenus vartojo glotniagalves ir mėšlinukus. Išlikę šių grybų atvaizdai siekia laikus prieš Kristaus gimimą. Su šamananizmu susiję grybų motyvų išlikę paleolito laikų piešiniuose ant uolų Prancūzijoje ir Ispanijoje. Skandinavijoje ir Sibire buvo aptikti žalvario amžiaus petroglifai ir kiti objektai su panašiais vaizdo motyvais. Jugoslavijoje rastos neolito laikotarpio grybų pavidalo žalsvojo krištolo statulėlės. Meksikoje ir Gvatemaloje galima pamatyti akmeninių ir keramikinių figurėlių bei freskų, kurias senovės actekai, majai ir inkai vadino dievų kūnais ar dievų gėlytėmis. Piešinių su grybų vaizdais buvo aptikta ant Egipto karalių kapaviečių sienų, Vokietijoje ant Hildesheimo katedros žalvarinių durų yra reljefas "Adomas ir Ieva po nuopolio". Kur uždraustojo vaisiaus medis vaizduojamas kaip du grybai, primenantys smailiakepurę glotniagalvę. Vietoj figos lapelio ir Adomas, ir Ieva laiko po grybo kepurėlę, kad prisidengtų savo genitalijas. Paprastąją musmirę, vaizduojančią Išminties medį rojuje, galima pamatyti freskoje katalikų koplyčioje šalia Plaincourault Prancūzijoje ir sename nusidėjusios Ievos paveiksle, kabančiame Šv. Marijos bažnyčioje Liubeke Vokietijoje. Reljefai su stilizuotais tikrinio blizgučio atvaizdais puošia Pekino Vidinio miesto sienas. Šie motyvai ir šiandien naudojami kinų ir japonų statulėlėse, paveiksluose, šilkiniuose drabužiuose ir gobelenuose. Tikriniai blizgučiai pavaizduoti ant Kinijos imperatoriaus XIX a. pašto ženklų.
Kai kurie poniabudiečių eilės rūšių vaisiakūniai yra intriguojančių formų. Jie pasirodo staiga ir netikėtai, todėl tapo vyriškojo lyties organo simboliu. Gerai žinoma paprastoji poniabudė - Phallus impudicus, lot. phallus-varpa, vyriškosios lyties organas, impudicus-begėdis. Ji dažnai minima folklore ir prietaruose. Tikėta, kad raganos naudodavo visiškai išsivysčiussius vaisiakūnius, kurių kepurėlės būdavo padengtos velnio sperma, idant galėtų pagimdyti bendrus palikuonis. Stambūs ir į žemę panirę jauni vaisiakūniai, dar vadinami "velnio ar raganų kiaušiniais", būdavo verdami ir valgomi kaip vaistai, skatinantys lytinį potraukį, arba sudžiovinami, sutrinami ir įdedami į galvijų pašarą, siekiant paskatinti gyvulius poruotis. Panašiems tikslams vartoti ir laumriešučių vaisiakūniai. Vestuvių ceremonijoje ir poravimosi ritualuose buvo naudojami vaisiakūniai, kurie, plyšus jų apdangalams, primindavo lukštenamus kiašinius. Labiausiai buvo paplitę paprastosios, apvilktosios arba šuniškosios poniabudės vaisiakūniai. Jaunų apvilktosios poniabudės, Archerio ir raudonojo tinklagrybio jaunų kiaušinio formos vaisiakūnių – "raganų kiaušinių" –valgymas yra įprastas dalykas, ypač jis populiarus Azijoje, nežiūrint į tai, kad jie yra keisto, gana nemalonaus ir stipraus kvapo. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-10-24
DalykasBotanikos referatas
KategorijaBiologija >  Botanika
TipasReferatai
Apimtis7 puslapiai 
Literatūros šaltiniai3
Dydis16.51 KB
AutoriusLilija
Viso autoriaus darbų5 darbai
Metai2004 m
Klasė/kursas0
Švietimo institucijaVilniaus kolegija
Failo pavadinimasMicrosoft Word Nuodingieji grybai ir augalai [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 7 puslapiai 
  • Vilniaus kolegija
  • 2004 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą