Kaip prieskoniai arba pagardai vartojamos įvairios, labai kvapios ir aštraus, deginančio bei kartaus skonio augalų dalys. Prieskonių maistinė vertė nedidelė. Į valgius jų dedama tam, kad suteiktų aromatą bei savitą skonį ir sužadintų apetitą suvalgyti pakankamą maisto kiekį. Šias savybes prieskoniams suteikia juose esantys eteriniai aliejai ir aštraus skonio medžiagos. Veikdami skrandžio ir žarnyno gleivines, prieskoniai skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą ir tuo gerina virškinimą. Be to, kai kurie prieskoniai ne tik paskanina maistą, bet ir vitaminizuoja jį. Daugelis prieskonių turi baktericidinių savybių. Prieskonių dedama į daugelį mėsos, žuvies, daržovių patiekalų, kartais dedama ir į pieniškus patiekalus. Jie plačiai vartojami gaminant įvairius padažus ir uždarus, konditerijos gaminius, likerių, degtinės pramonėje, parfumerijoje.
Prieskoninių ir aštrių uždarų reikėtų vartoti po truputį. Piktnaudžiavimas maistą skaninančiomis ir prieskoninėmis medžiagomis gali sudirginti skrandį ir žarnyną net sveikiems žmonėms. Sergantiems žmonėms prieskonių reikėtų vartoti dar mažiau.
Į dietinį ir vaikų maistą prieskonių dedama retai ir nedaug.
Kadangi prieskoniai veikia virškinimą, turi aromatinių, baktericidinių ir kitų savybių, daugelis jų nuo senų laikų vartojami įvairių šalių liaudies medicinoje. Vėliau juos pradėjo vartoti ir gydytojai. Naudojami jie ir šiuolaikinėje mokslinėje medicinoje. Ištyrus daugelio prieskonių vaistines savybes, sukurtos efektyvios gydomosios priemonės.
Daugelis prieskonių vartojami kaip pramoninė žaliava eteriniams aliejams spausti.
Apynys – kanapinių šeimos daugiametis žolinis vijoklinis augalas. Plonų vijoklinių stiebų ilgis siekia 5 m ir daugiau. Lapai kiaušiniški, triskiaučiai arba penkiaskiaučiai; žiedai smulkūs, susitelkę varpomis. Vaisiai – riešutėliai, susitelkę gelsvai žalsvais parudavusiais sudėtiniais vaisiais ,,kankorėžiais". Žydi nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio.
Apynio jaunus ūglius pavasarį galima naudoti maistui kaip šparagus. Surinkti brendimo pradžioje džiovinti ,,kankorėžiai" vartojami aludarystėje ir duonkepystėje skystoms mielėms gaminti. Apynio rauginės medžiagos padeda reguliuoti rūgimą, ruošiant misą, ir neleidžia alui greitai surūgti, o eterinis aliejus ir dervingos medžiagos suteikia aromatą ir kartoką skonį. Iš apynio stiebų galima pagaminti popierių. Iš pluošto galima gaminti virves, brezentą, maišinį audeklą. Iš žiedų gaminami dažai audeklams. Apynį medicinos reikalams pirmieji pradėjo vartoti arabai VII a. Beveik tuo pačiu metu augalas pradėtas auginti Vakarų Europoje. Viduramžių herbaruose apynys buvo laikomas šlapimą varančiu ir kraują ,,valančiu" vaistu. Vėliau jis buvo pradėtas vartoti ir kitiems medicinos reikalams. Medicinoje vartojami sunokę spurgai, jų žvynelių viduje yra liaukos, pavirtusios geltonais milteliais - lupulinu. Spurguose yra eterinio aliejaus, karčiųjų medžiagų – gumulono ir lupulono, sakų, dervos vaško, dažinių medžiagų, fitoncidų ir kt. Kadangi spurgai turi daug įvairių medžiagų, tai ir vartojami jie įvairiems tikslams. Spurgų vandens antpilu arba milteliais sužadinamas apetitas ir gerinamas virškinimas, sergant skrandžio kataru. Kartais apynių antpilo duodama, sergant šlapimo pūslės ir inkstų uždegimu, Tulžies pūslės ir kepenų ligomis. Apynio spurgų antpilas populiarus kaip raminantis vaistas padidėjus jautrumui, ypač lytiniam, atsiradus poliucijai ir nemigai. Nuo nemigos vakare rekomenduojama gurkšneliais išgerti ⅔ - 1 stiklinę šilto antpilo.
Pravartu žinoti, kad apynys yra nuodingas augalas. Apynių rinkėjams gana ...
Prieskoniniai augalai ir ju gydomosios savybes [speros.lt].doc