Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Biologija>Botanika>Pelkių augalija
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Pelkių augalija

  
 
 
123456789
Aprašymas

Pelkė. Pasaulio pelkės. Lietuvos pelkės. Pelkių augalija. Žemapelkių augalija. Tarpinio tipo pelkių augalija. Aukštapelkių augalija. Augalų adaptacijos. Augalų prisitaikymai prie aplinkos sąlygų. Augalų prisitaikymai prie kitų gyvųjų organizmų. Pelkių augalijos reikšmė. Priedas (1).

Ištrauka

Pelkė – tai sudėtinga, besivystanti savarankiška ekosistema, kurioje organinės medžiagos kaupimosi greitis daug kartų viršija durpių susiskaidymą. Remiantis šiuo apibrėžimu, nesunku atskirti pelkę nuo pievų, miškų ekosistemų, kuriose organinės medžiagos kaupimas nėra svarbiausias medžiagų apykaitos veiksnys.
Pelke vadinamas drėgme permirkęs žemės plotas, kuriame yra susiklostęs ne plonesnis kaip 30 cm durpių sluoksnis ir paviršiuje auga specifinė pelkių augalija. Pelkių susidarymas vyksta trim būdais: užpelkėjant ežerams, supelkėjant sausumai ir supelkėjant šaltiniuotoms kalnų ar kalvų pašlaitėms. Sausuma supelkėja ten, kur negiliai yra gruntinis vanduo, ilgam užsistovi paviršinis arba potvynių vanduo. Gruntinio vandens lygis gali pakilti, pvz., kai iškertami arba išdega dideli miško plotai; tada jie virsta pelkėmis.
Pagal pelkių išsivystymo pobūdį, mitybos sąlygas ir augaliją jos skirstomos į: 1) žemapelkes, 2) pereinamojo tipo pelkes ir 3) aukštapelkes. Žemapelkes nuo aukštapelkių lengva atskirti tiek iš augmenijos bendrijų, tiek pagal atskiras rūšis.

Pelkių yra visuose pasaulio regionuose, kur tik pakanka drėgmės ir kritulių, arba hidrologinė būklė sukelia durpėjimą. Dažniausiai pelkių, kaip poledynmečio laikotarpio pirmykščio kraštovaizdžio liekanų, pasitaiko vidutinio ir vėsaus klimato juostose. Tropinio ir subtropinio klimato juostose jų dažniausiai esti kalnuose ir upių deltų regionuose. Pelkės susiformuoja tada, kai susikaidoma tik dalis besikaupiančios organinės medžiagos. Organinė medžiaga labai lėtai yra po vandeniu, kur trūksta O2, o aplinka yra rūgšti. Nesusiskaidžiusi čia ji kaupiasi durpių pavidalu.
Žemapelkių susidarymui lemiamos reikšmės turi ne klimatas, bet reljefas. Šios pelkės atsiranda seklėjant vandens ekosistemoms, pakilus gruntinio vandens lygiui sausumos ekosistemose arba kai sausumos ekosistemos būna ilgus metus apsemtos.
Aukštapelkių susidarymui lemiamos reikšmės turi ne reljefas, bet atmosferos kritulių perteklius.
Tundroje susidarančios durpinės kalvos (3-6 m aukščio ir apie 100 m skersmens) turinčios nuolat užšalusį branduolį, vadinamos duburiuotomis pelkėmis. Piečiau esančiose srityse, pvz., Skandinavijoje, tarp nedidelio nuolydžio pašlaičių susiformuoja salinės pelkės su pašlaitėms lygiagrečiomis atšakomis.
Žemyninio klimato sąlygomis pelkėse lėčiau auga kiminai, gali augti medžiai (miškingosios aukštapelkės).
Pelkės paviršiuje auga įvairios mažos augalų bendrijos: ant pagalvių formos sausesnių iškilimų (kupstų) – kiminai ir žemaūgiai krūmai, o šlapiuose duburiuose tarp kemsų – daugiausiai kiminai ir švyliai.
Atlantinio klimato sąlygomis (>800 mm kritulių per metus) tokiose pelkėse gali išplisti rusvosios samanos (kiminai), išstumdamos pelkinį mišką. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-04-18
DalykasBotanikos referatas
KategorijaBiologija >  Botanika
TipasReferatai
Apimtis8 puslapiai 
Literatūros šaltiniai10
Dydis23.58 KB
AutoriusLinda
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas0
Švietimo institucijaKlaipėdos Universitetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Pelkiu augalija [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 8 puslapiai 
  • Klaipėdos Universitetas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą