Egiptiečių galerijose, Karališkajame Ontarijo Muziejuje, eksponuojamos įvairiausi Vakarų Tėbų šventyklos Deir el-Bahri sienų piešiniai. Šie piešiniai byloja apie karalienės Hatshepsutės įžymiąją kelionę į Puntą. 1503 – 1482 m.p.m.e. įsikūręs kažkur Šiaurės Afrikos vakaruose, šalia dabartinės Eritrėjos, pietų Sudano ar Somalio (galbūt net ir šalia Pietų Arabijos), Puntas, dėl savo neišsenkančių smilkalų ir miros išteklių, naudojamų senovės egiptiečių šventyklose, buvo vadinamas "Dievo šalimi". Egiptiečiai tikėjo, kad Puntas – tai tolima užburta, nuostabių turtų šalis, kurioje auga smilkalų medžiai ir gyvena neregėtos pabaisos.
Punto freskose vaizduojami į Egiptą grįžtantys žmonės, kurie neša ir krauna į savo laivus maišus bei įvairiausių rūšių medžius. Šiose freskose aptinkami pirmieji rašytiniai šaltiniai, bylojantys apie tai, kad cinamonas, kartu su kitomis kvapniosiomis medžiagomis iš Punto šalies buvo gabenamas į Egiptą. Taip pat cinamonas minimas ir 7 a.p.m.e. Babilonijos hebrajų tekstuose, o botanikos tėvas Theophrastus 372-288 m.p.m.e. cinamoną priskyrė prie savo kvapniųjų medžiagų ir aromatų. Apie 4 a.p.m.e. cinamonas tapo labai gerai žinoma preke Viduržemio šalyse. Romėnų laikotarpiu Egipte cinamonas tapo pagrindiniu balzamavimo priemonių mišinio komponentu. Tuo metu cinamonas augo tik pietryčių Azijoje ir, botanikų teigimu, jokios cinamono rūšys Afrikoje auginamos nebuvo. Todėl kyla klausimas, kaip jis iš Azijos atsidūrė Afrikoje.
Senovėje, Kinijos cinamono ir medienos prekyba pagrinde užsiėmė indoneziečiai. Pirmieji laukinio cinamono medžiai atsirado pietryčių Azijoje, Rytų Himalajuose bei šiaurės Vietname. Iš čia jis buvo atgabentas į pietų Kiniją, kur dėl savo medienos ir žievės labai greitai išpopuliarėjo. Kinijoje auginamą cinamoną kinai pavadino qui. Iš senovės kinų kalbos šias pavadinimas specialios reikšmės neturi - tai yra žodžio "medis" darinys.
Nuo senų laikų qui buvo vertinamas dėl savo maistinių bei skoninių, o taip pat ir vaistinių savybių, iš esmės reiškiančių tą patį, kadangi Kinijoje populiarus požiūris, kad maistas yra vaistas. Karštas arba pašildytas jis buvo naudojamas peršalimo, ypatingai plaučių ir kepenų ligoms, Maliarinei karštinei ir drugiui gydyti. Qui ypatingai vertinamas dėl kitų sudėtinių vaistų komponentų suaktyvinančių savybių.
Pietų Kinijoje cinamono žievės botanikoje pavadinimas yra Cinnamomum cassia auct. (= Cinnamomum aromaticum Nees) ir priklauso Laurų lapų šeimai. Etimologiniai "cassia" šaltiniai pavadinimą kildina iš Khasi genties žmonių, tuo metu užsiėmusių laukinio cinamono prekyba. Šiuolaikiniai tyrimai parodė, kad Rytų Himalajų cinamono žievė savo sudėtimi yra identiška Kinijos cinamonui.
Kinijoje qui buvo laikomas pagrindiniu prieskoniu. Jo auginimas taip išplito, kad kai pirmasis Kinijos imperatorius Qui Shihuangdi 216 m.p.m.e. užkariavo Nanyue Karalystę, jis ją pavadino Guilin, kinų kalba reiškiančią "cinamono giraitė". Nuo to laiko kinai tiki, kad jei ilgą laiką valgysi qui, tapsi nemirtingas, tačiau jei vienu kartu suvalgysi per didelį jo kiekį - ims kraujuoti iš nosies. Vynas, paskanintas cinamonu buvo laikomas dievų gėrimu, o iš kvapnių cinamono medžių buvo statomi namai ir gaminami laivai.
Ilgainiui gui buvo imta gabenti iš pietų Kinijos į Javos salą, tačiau salos gyventojai netrukus atrado, kad laukinio cinamono medžiai taip pat auga ir jų saloje. Tada jie ėmė patys ėmė cinamoną auginti ir kartu su Kinijos gui gabenti į kitas šalis, savo cinamoną pavadindami Kayu manis, kas iš malajų kalbos reiškia "saldusis medis". Manoma, kad Kayu manis yra angliško pavadinimo "cinnamon" pirmtakas.
Nuo senų laikų prekybą Kinijos qui žieve ir mediena kontroliavo indoneziečiai, kadangi mainais jie turėjo pasiūlyti kai ką vertingesnio – ypatingos rūšies džiovintus neprasiskleidusių mirtos medžių žiedų pumpurus, pasaulyje žinomus kaip gvazdikėliai. Kadangi indoneziečiai buvo puikūs ilgų distancijų jūromis žinovai ir turėjo patirties šioje prekyboje, jie nuo senų laikų savo vertingą gvazdikėlį mainydavo į Kinijos gui ir taip kontroliavo prekybą cinamonu.
Savo gui jie supakuodavo į didelius vandenyninius autrigerius (irklines valtis), kanojas ir naudodamiesi musoniniais vėjais 4500 mylių per Pietų Indijos vandenyną gabendavo juos tiesiai į Madagaskaro salą, o iš ten Raudonąją jūra į pietų Arabiją, kur toliau pakrantės prekybą kontroliavo Arabų pirkliai. Šis arabų monopolis ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl taip ilgai buvo laikoma paslaptyje ir nebuvo žinoma, iš kur tiekiamas Kinijos gui. Nuo pirmojo amžiaus vidurio iki septintojo amžiaus pradžios, Vakarų šalyse prieskonių reikšmė ypatingai išaugo, tačiau iš kur pasauliui tiekiamas gui dar penkiolika šimtmečių išliko paslaptimi. Vakarų mokslininkai nesutaria ar cinamonas (iš Kinijos), ar pipirai (iš Indijos) buvo patys išskirtiniausi iš visų prieskonių rūšių, tačiau cinamonas neabejotinai buvo pats brangiausias, dėl to, kad jis buvo auginamas labai toli ir jo gabenimo kelias buvo pats ilgiausias. ...
Prieskoniniai augalai. Cinamonas [speros.lt].doc