Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
-2
naudingas 0 / nenaudingas -2

Kerpės

  
 
 
123
Aprašymas

Aukšliagrybių grupė - kerpės. Kerpių gniužulo pagrindiniai tipai: Žiauberiškas, Krūmiškas ir Lapiškas. Homeomerinės kerpės. Heteromerinės kerpės. Kerpių biologinė reikšmė. Kerpių dauginimasis. Kerpių gentys. Lietuvos kerpės. Darbas iliustruotas nuotraukomis.

Ištrauka

Aukšliagrybūnų skyriui priskiriama ypatinga aukšliagrybių grupė, liaudiškai vadinamų kerpėmis. Tai savotiška simbiontinių organizmų grupė. Jų morfologinį pagrindą sudaro grybas. Kerpės kūne sugyvena autotrofas (melsvabakterė arba dumblis – fikobiontas) ir heterotrofas (grybas – mikobiontas).
Kerpių šiuo metu žinoma maždaug 22 000 rūšių. Kerpių kūną sudaro gniužulas, kuris nuo pigmento gali būti pilkai žalsvas, rudas, oranžiškas, net juodas. Skiriami 3 pagrindiniai kerpių gniužulo pagrindiniai tipai: žiauberiškas, krūmiškas ir lapiškas. Paprasčiausios yra žiauberiškos kerpės, primenančios apnašą ir suaugusios su substratu. Labiau išsivystę lapiškos kerpės, kurių kūną sudaro plokštelės, besidriekiančios substratu, kurios suauga su substratu grybų hifais. Jos primena žvynelius, skroteles. Tobuliausios krūmiškosios kerpės, turinčios šakotų kolonėlių ar juostų, kurios priaugę prie substrato tik pamatu, pavidalą.
Sistematiškai mikobiontai dažniausiai priklauso aukšliagrybių grupei. Tik nedaugelio tropikų kerpių mikobiontai atstovauja papėdgrybius. Grybas sudaro plonus paprastus ar šakotus hifus, kuriems būdingas viršūninis augimas. Jie turi septas. Hifų sienelės apvalkale yra pigmentų. Kerpės turi specifines riebalines ląsteles, kuriose riebalai kaupiami lašelių pavidalu. Persipynę mikobionto hifai suformuoja plektenchimą. Tai kerpės gniužulo pagrindas.
Kerpės fikobiontas paprastai atstovauja žaliadumblius, rečiau melsvabakteres (Cyanobacteria). Palyginus juos su nesimbiontiniais gentainiais, jie stipriai pakitę.
Koks šių organizmų santykių pobūdis, nėra vieningos nuomonės. Vieni teigia, kad grybas parazituoja dumblį (minta gyva ląstele) ir saprotrofiškai negyvomis lastelėmis bei apykaitos produktais. Manoma, kad grybas atlieka "reguliatoriaus" vaidmenį, bet sudaro tokias sąlygas, kad net "engiamas" dumblis auga ir dauginasi. Kita nuomonė, kad abu organizmai harmoningai sugyvena, kas abiems suteikia naudą: dumblis aprūpina grybą organinėmis medžiagomis, o grybas – vandeniu ir mineralinėm medžiagom.
Anatomiškai kerpės būna homeomerinės ir heteromerinės. Pirmosios yra primityvesnės: tolygiai per visą storį išsidėsto grybų hifai ir dumbliai (melsvabakterės). Antrųjų kerpių skerspjūvio viršuje išsidėsto taip vadinama žievė, sudarytą iš tankiai persipynusių hifų. Po žieve grybų hifai laisviau susipynę, tarp jų išsidėsto fikobionto ląstelės. Viduje išsidėsto šerdis, sudaryta iš palaidų/retų hifų su didelėmis ertmėmis, pilnomis oro. Po ja išsidėsto apatinis žievės sluoksnis, pagal sandarą tapatus viršutinei žievei. Per ją iš šerdies pereina ypatingi hifai, kurių pagalba kerpė prisitvirtina prie substrato.
Kerpės siurbia vandenį visu savo paviršiumi iš kritulių, dalinai iš vandens garų. Anglies dvideginį kerpės įsisavina iš atmosferos. Maisto medžiagos patenka iš vandens tirpalų per paviršių. Jų šaltinis – substratas ir atmosferos dulkės. Dauguma kerpių lengvai pakelia absoliutų išdžiūvimą. Organinių medžiagų kaupimas vyksta nepaprastai lėtai: per metus kerpės priauga labai nežymiai. Kerpių ypatybė – organinių junginių, vadinamų kerpių medžiagomis (rūgštimis), sintezė. Tai alifatinės riebiosios rūgštys ir aromatiniai junginiai. Biologinė jų reikšmė iki galo nesuvokta. Manoma, kad jos kaupiasi ant hifų sienelių ir juos impregnuoja. Jų poveikis žmogui primena antibiotikus. Medicinoje naudojamas natrio usninatas (usninė rūgštis).
Kerpės dauginasi vegetatyviškai, nelytiškai ir lytiškai. Daugintis gali pati kerpė arba grybas. Dažniausias vegetatyvinis dauginimasis, kai iš kerpės kūno gabaliukų išauga naujos kerpės. Tai vyksta fragmentacijos arba specialių darinių – soredžių, izidžių ir lobulių – pagalba. Fragmentacija vyksta mechaniškai, nes išdžiūvę kerpės labai lengvai lūžta. Soredžiai – smulkiausi kūneliai, sudaryti iš vienos ar kelių fikobionto ląstelių, apsuptų grybų hifais. Izidės – gniužulo paviršiuje išsidėstę kauburiuotos lazdelės pavidalo išaugos, kurios sudarytos iš autotrofo ir heterotrofo komponentų. Lobulės primena smulkius žvynelius, kurie išsidėsto vertikaliai ant gniužulo paviršiaus arba jo pakraščiais. Mikobiontas, kaip ir nesimbiontinis grybas, lytiškai dauginasi vienodai (gametangiogamija aukšliagrybių atveju).
Ekologiškai kerpės skirstomos į dirvos, medienos, uolų ir t. t. Neauga kultivuojamose žemėse. Labai reiklios oro švarai, neištveria dūmų, suodžių ir ypač sieringų pramonės teršalų. Kerpės sutinkamos visuose geografiniuose regionuose. Labiausiai paplitę vidutinėse ir arktinėse platumose, taip pat kalnuose.
Žinomiausia kerpių gentis – šiurė (Cladonia). Tai elnių maistas. Sieninė geltonkerpė (Xanthoria parietina) – pramonės rajonų palydovas. Islandiškoji kerpena (Cetraria islandica) naudojama medicinoje ir maistui. Kerpės sukaupia tam tikrą fitomasę ir paruošia aplinką – dirvą žaliesiems augalams induočiams. Daugiausia biomasės kerpės sukaupia tundroje. Nuodingų kerpių rūšių beveik nežinoma. Dangiškoji mana – kerpė Aspicilia esculenta. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2005-05-17
DalykasBotanikos referatas
KategorijaBiologija >  Botanika
TipasReferatai
Apimtis3 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis507.05 KB
Autoriuskasparas
Viso autoriaus darbų5 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas0
Failo pavadinimasMicrosoft Word Kerpes [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
-2
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą